Jei jau susiruošėte apžiūrėti Berno zenenhundų šuniukų – tai greičiausiai vieną jų tikrai įsigysite :) Dar neteko sutikti abejingų šiems mažiems lepečkojams. O jei į apžiūrą dar pasiimsite ir vaikus – susitaikykite su piniginės suplonėjimu! :)
Berno zenenhundų šuniukai labai mėgsta žaisti, ypač su vaikais, tačiau tuo pat metu jie yra ir ne per judrūs. Berno zenenhundas be galo nori bendrauti. Jam tiesiog gyvybiškai svarbu “dalyvauti” pokalbyje, būti kartu su žmonėmis. Tačiau jis per daug neįkyri, dažniausiai ramiai guli šalia. Suaugę šunys pakankamai sargūs, be šeimininko į kiemą nieko neįleidžia. Tačiau tampa labai draugiški visiems svečiams, jei šeimininkas yra šalia. Būdinga daugeliui berno zenenhundų poza - priėjus atsisėsti ant žmogaus pėdos. Matyt taip jam reikia jausti betarpišką ryšį su žmogumi :)
Dresūrai Berno zenenhundas pasiduoda labai lengvai, komandas įsisavina greitai. Tačiau šis šuo mėgsta patinginiauti.
Ėda labai noriai, maisto norma dingsta tiesiog per keletą sekundžių. Reikia atsargiau elgtis su maisto kiekiais, neperšerti šuns. Vis dėlto, juk tai didelis ir sunkus šuo, o šuniukui augant ir greitai didėjant kūno svoriui sąnariai dar nėra pasiruošę atlaikyti tokį krūvį. Patartina neleisti augančiam šunukiui bėgioti laiptais (ypatingai žemyn), šokinėti per dideles kliūtis. Šie šunys dažnai kenčia nuo įgimtos klubo sąnario displazijos, todėl rinkitės šuniuką tik su kilmės dokumentais. Griežti veisimo reikalavimai smarkiai sumažina šią riziką. Be to, tik šuniukų kilmės dokumentai yra garantija, kad šuo visiškai atitiks Berno zenehundų veislę - tiek savo išvaizda, tiek elgesiu ir charakteriu.
Bendra informacija apie Berno zenenhudus.
Kai kalbama apie šveicarų šunų veisles, dažniausiai minimi senbernarai, o Berno piemenų šunys prisimenami daug rečiau. Jie vadinami Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais arba “bernais”. Amerikos žemyne juos kartais šaukia “Swiss Sentinel” (šveicarų sargybinis). Darbštūs, gražūs, ištikimi žmogaus pagalbininkai, prireikus, net vaikų auklės, o kažkada – ūkių darbininkai…
“Sūrininkai”.  Dauguma Vakarų Europos stambiųjų šunų veislių kilo iš molosų - juos su savimi į karo žygius ėmė romėnų legionai. Poruodamiesi su įvairių kraštų vietiniais šunimis, molosai suformavo daug naujų veislių. Molosų kraujas teka ir Berno piemenų šunų gyslomis. Šiuos šunis viduramžiais Šveicarijoje veisė vienuoliai bei didikai.
XV-XVI amžiuje Alpių priekalnėse valstiečiai ėmė auginti daugiau galvijų, kuriuos prižiūrėti padėdavo aviganiai. Laikui bėgant, ūkininkai iš kitų aviganių vis dažniau pasirinkdavo Berno zenenhundus (pavadinimas kilo iš vokiško sennen – Alpių pievos). Jie ganė bandas vešliose vienuolynų arba vietos kunigaikščių pievose. Ginti bandą vingiuotais kalnų takeliais, saugoti ją nuo plėšrūnų, padėti piemenims  galėjo tik labai paklusnūs ir ištvermingi šunys. 
Slėniuose pradėjus statyti sūrines, vėl prireikė didesnio šunų būrio. Tada Berno zenenhundai įgijo antrąją “profesiją” – traukdavo vežimukus su pieno bidonais į pienines, pristatydavo į turgų didžiules sūrių galvas.  Kinkomieji šunys patempdavo net 100 kilogramų! Sakoma, kad Berno piemenų šunys keliavo balto pieno takais ir todėl neišnyko.
1913 m. pirmieji Berno zenenhundai įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, o 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija ir suteikė 45A numerį.
Nuo 1930 metų Berno zenenhundai paplito po visą pasaulį.
Šiandieninės pareigos
Berno zenenhundai pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermingi, šoklūs ir turi jautrią uoslę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai sutaria su kitais naminiais gyvuliais. “Bernams” labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų geras būdas ir prieraišumas. “Bernai”– sodybos ir šeimos šunys.
Įžymus šveicarų kinologas profesorius Albertas Heimas rašė: “Įgimta zenenhundų savybė – noras mokytis, pasinaudokite šiuo bruožu”.  “Bernams” reikia aktyvaus, sportiško režimo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėjimą palikti savieigai. Dresuoti zenenhundai yra paklusnūs ir sargūs.
Geras bei draugiškas zenenhundas labai atidžiai stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai – jis visada pasirengęs ginti šeimininką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Kaip buvę aviganiai ir galvijų varovai, Berno zenenhundai ir šiandien yra uolūs, mėgstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai - Apencelio ir Entlebucho zenenhundai.  Berno zenenhundas yra daug jaukesnis, panašus į lokį - dėl stambesnės kūno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai.  Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugiją. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis,  jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės - kitaip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti.

KILMĖS ŠALIS: Šveicarija
ORIGINALAUS STANDARTO PASKUTINIŲ PAPILDYMŲ IR PAKEITIMŲ DATA: 2003 03 05
PASKIRTIS: Iš pradžių naudotas kaip apsaugos, kinkymo ir ganymo šuo Berno kantono ūkiuose, o šiais laikais taip pat kaip šeimos ir universalus, darbinis šuo.
FCI KLASIFIKACIJA: 2 grupė (Pinčeriai ir šnauceriai. Molosiniai šunys. Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys bei kitos veislės), 3 sekcija (Šveicarijos kalnų ir ganymo šunys). Be darbinių bandymų.
TRUMPA ISTORINĖ SANTRAUKA: Berno zenenhundas yra ūkio šuo, kilęs iš senų veislių šunų, kurie buvo naudojami kaip apsaugos, kinkymo ir bandos varymo šunys Alpių slėniuose ir lygumose aplink Berno kantoną. Iš pradžių jis buvo pavadintas „Dürrbächler” pagal atitinkamo kaimo, netoli Riggisberg municipaliteto Berno kantone, ir viešbučio Dürrbach pavadinimus, kur šių ilgaplaukių trispalvių šunų buvo ypač daug. 1902, 1904 ir 1907 metais šios veislės šunys jau buvo eksponuojami šunų parodose ir 1907 metais kai kurie augintojai iš Burgdorf regiono nusprendė skatinti šių šunų veislės gryninimą įsteigdami „Schweizerische Dürrbach-Klub” ir nustatydami šiai veislei būdingas savybes. 1910 m. Burgdorf vykusioje parodoje, į kurią daugelis šio regiono ūkininkų atvežė savo Dürrbächler šunis, jau buvo pristatyti 107 egzemplioriai. Nuo tos dienos ši šunų veislė, pervadinta „Berno zenenhundas” kitų Šveicarijos zenenhundų veislių pavyzdžiu, tapo sparčiai vertinama visoje Šveicarijoje ir kaimyninėse Vokietijos srityse. Šiandien Berno zenenhundų šuo yra gerai žinomas ir vertinamas visame pasaulyje kaip šeimos šuo dėka stulbinančio trispalvio kailio ir ypatingų gebėjimų prisitaikyti.
BENDRA IŠVAIZDA: Didesni nei vidutinio ūgio, ilgaplaukiai, trispalviai, tvirto sudėjimo, stiprūs ir vikrūs darbiniai šunys; harmoningi ir gerai subalansuoti.
SVARBIOS PROPORCIJOS:
Aukštis ties ketera : kūno ilgis (matuojama nuo peties taško iki sėdmenų taško) = 9 : 10, labiau kompaktiškas negu ilgas.
Idealus santykis aukščio ties ketera : krūtinės gylis = 2 : 1.
ELGESYS / TEMPERAMENTAS: Pasitikintys savimi, atidūs, budrūs, bebaimiai kasdieninėse situacijose; geranoriški ir pasiaukojantys savo šeimininkams, užtikrinti ir ramūs prie svetimų; vidutinio temperamento, supratingi.
GALVA: Stipri. Dydžiu subalansuota į bendrą išvaizdą, bet ne per masyvi.
KAUKOLĖS SRITIS:
Kaukolė: Jei žiūrėtume iš priekio ir profilio, mažai suapvalintos formos. Kaktos raukšlė silpnai išreikšta.
Perėjimas iš galvos į snukį: aiškiai matomas, tačiau ne pernelyg ryškus.
SNUKIO SRITIS:
Nosis: juoda.
Snukis: stiprus, vidutinio ilgio; nosies nugarėlė tiesi.
Nasrai/dantys: Stiprus, pilnas žirklinis sąkandis (į 3-ius moliarus (M3) dėmesis nekreipiamas). Tiesus sąkandis priimtinas.
Akys: Tamsiai rudos, migdolo formos, su gerai prigludusiais vokais. Nei esančios per giliai, nei išsprogusios. Atviri vokai yra trūkumas.
Ausys: Vidutinio dydžio, esančios aukštai, trikampio formos, šiek tiek suapvalintais galiukais, ilsintis laisvai kabo arti galvos. Kai šuo dėmesingas, galinė dalis prie ausies pagrindo pakelta, bet ausies priekinis kraštas išlieka arti galvos.
KAKLAS: Tvirtas, raumeningas, vidutinio ilgio.
KŪNAS:
Nugaros viršus: nuo kaklo harmoninga linija leidžiasi šiek tiek žemyn iki gogo, toliau – tiesiai ir lygiai.
Nugara: tvirta, tiesi ir lygi.
Strėnos: plačios ir stiprios; jei žiūrėtume iš viršaus, šiek tiek siauresnės nei krūtinė.
Kryžius: švelniai užapvalintas.
Krūtinė: plati ir gili, siekianti iki alkūnių; priekinė krūtinės dalis ryškiausiai išsivysčiusi; krūtinės ląsta plataus ovalo formos besitęsianti atgal tiek, kiek įmanoma.
Pilvas ir apatinė linija: šiek tiek kylantys nuo krūtinės link užpakalinių galūnių.
UODEGA: Vešli, siekianti nors kulkšnis; ilsintis kabanti tiesiai žemyn; kai šuo juda, pakelta lygiai su nugara arba šiek tiek aukščiau.
GALŪNĖS: Stiprūs kaulai.
PRIEKINĖS GALŪNĖS: Priekinės kojos, jei žiūrėtume iš priekio, tiesios ir lygiagrečios, stovinčios viena nuo kitos gana plačiai.
Pečiai: Mentės ilgos, stiprios ir gerai išsidėsčiusios, sudarančios ne pernelyg buką kampą su žastu, gerai pritvirtintos prie krūtinės, raumeningos.
Petikauliai: Ilgi, įžambūs.
Alkūnės: Gerai sujungtos; nepasuktos nei į vidų, nei į išorę.
Dilbis: Stiprus, tiesus.
Riešo sąnarys: Jei žiūrėtume iš šono – beveik vertikalus, tvirtas; jei žiūrėtume iš priekio – tiesus vienoje linijoje su dilbiu.
Letena: Trumpa, apvaloka; su tvirtais, stipriai arkiniais pirštais. Nepasukta nei į vidų, nei į išorę.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS: Jei žiūrėtume iš galo – tiesios ir lygiagrečios ir ne per arti viena kitos.
Šlaunis: Ilga, plati, stipri ir raumeninga.
Kelio sąnarys: Aiškiai gerai sulinkęs.
Blauzda: Ilga ir pasvirusi.
Kulno sąnarys: Stiprus, su gerai išreikštu kampu.
Slėsna: Beveik vertikali. Pridėtinis pirštas turi būti pašalintas (išskyrus tas šalis, kur tai draudžiama pagal įstatymą).
Letena: Šiek tiek mažiau arkinė nei priekinių kojų, nepasukta nei į vidų, nei į išorę.
EISENA/JUDĖJIMAS: Lengvi ir subalansuoti, plačiai atliekami judesiai bet kokioje eisenoje; laisvas toli siekiantis žingsnis su geru galinių kojų atsispyrimu; kai šuo bėga risčia, kojos pirmyn ir atgal juda tiesia linija.
KAILIS:
Plaukai: Ilgi, blizgantys, tiesūs arba kiek banguoti.
Spalva: Pagrindinė juoda spalva su ryškiomis gelsvai rudomis žymėmis ant žandų, virš akių, visų keturių kojų ir ant krūtinės, ir su tokiomis baltomis žymėmis: Simetriškos, švarios baltos spalvos žymės ant galvos: balta žvaigždė kaktoje išsiplečianti link nosies į juostą abiejose snukio pusėse; žvaigždė negali siekti gelsvai rudų dėmių virš akių ir balta snukio juosta neturėtų užeiti už lupų kampučių. Vidutiniškai plati nenutrūkstanti juosta ant gerklės ir krūtinės. Pageidautina: baltos letenos, baltas uodegos galiukas. Toleruojama: maža balta dėmelė ant sprando, maža balta analinė dėmelė.
DYDIS:
Aukštis ties ketera: patinams 64-70 cm (idealus ūgis 66-68 cm), kalėms 58-66 cm (idealus ūgis 60-63 cm).
TRŪKUMAI: Bet koks nukrypimas nuo aukščiau išvardintų punktų turi būti vertinamas kaip trūkumas ir į trūkumo rimtumą turėtų būti atsižvelgiama tiksliai, proporcingai nukrypimo laipsniui.
Neužtikrintas elgesys.
Smulkūs kaulai.
Netaisyklingas kandžių išsidėstymas, su sąlyga, kad sąkandis išlieka teisingas.
Trūkumas bet kurių kitų dantų nei 2-jų PM1 (premoliarai 1); į M3 (moliarai 3) dėmesys nekreipiamas.
Kailis:
Aiškiai garbanotas kailis.
Spalvinimo ir žymių trūkumai:
Nėra baltos spalvos ant galvos.
Per didelė balta žvaigždė galvoje ir / arba snukio juosta užeinanti už lūpų kampučių.
Balta apykaklė.
Didelė balta dėmė ant sprando (diametras didesnis negu 6 cm).
Balta analinė dėmė (didžiausias diametras 6 cm).
Baltos dėmės ant priekinių letenų, aiškiai pakylančios aukščiau riešų vidurio („batai”).
Simetriją griaunančios asimetriškos baltos dėmės ant galvos ir/arba krūtinės.
Juodi taškeliai ir brūkšneliai baltoje spalvoje ant krūtinės.
„Purvina” balta spalva (ryškios pigmentacijos dėmės).
Juodas kailis su raudonumo ar rudumo atspalviu.
DISKVALIFIKUOJANČIOS YDOS :
Agresyvumas, neramumas arba aiškus baikštumas.
Skelta nosis.
Ilgas arba trumpas sąkandis, kreivas sąkandis.
Viena arba abi mėlynos akys (šviesiai mėlynos akys).
Entropija, ektropija.
Laužta uodega, susukta į žiedą uodega.
Trumpas kailis, dvigubas kailis (Stockhaar).
Kitoks negu trispalvis kailis.
Kitokia negu juoda pagrindinė spalva.
Kiekvienas šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio sutrikimus, turi būti diskvalifikuotas.
Pastaba : Patinai turi turėti dvi akivaizdžiai normalias sėklides, visiškai nusileidusias į kapšelį.